Nuo rašomųjų mašinėlių iki jutiklinių ekranų: trumpa istorija apie tai, kaip mes spausdiname

Kiekvieną kartą paspaudus klavišą, atliekate gestą, suformuotą maždaug šimto penkiasdešimties metų mažų, praktiškų kompromisų, kurių dauguma buvo daromi žmonių, sprendžiančių nebeegzistuojančias problemas. Spausdinimo istorija iš tikrųjų yra istorija apie mašinas, kurios keitėsi daug greičiau nei jų sukurti įpročiai.

Pirmoji komerciškai sėkminga rašomoji mašinėlė, 1874 m. sukurta „Sholes and Glidden“, buvo mechaninis stebuklas ir tikras pavojus greitam spausdinimui. Jos spausdinimo juostos pakilo, kad smogtų į popierių iš po cilindro, kurio mašinininkas net negalėjo matyti, todėl strigimai buvo dažni ir nematomi, kol rašalas jau nebuvo išsitepęs visur. Aplink jį atsiradęs QWERTY klavišų išdėstymas, kad ir kokia būtų jo pirminė motyvacija, išliko, nes ankstyvosios mašininio spausdinimo mokyklos to mokė, ir kai tik kritinė masė mašinininkų jį sužinojo, joks konkuruojantis išdėstymas negalėjo būti pakankamai priimtas, kad būtų svarbus. Tai vienas iš ankstyviausių ir aiškiausių technologinio standarto, laimėjusio dėl pagreitio, o ne nuopelnų, pavyzdžių.

Rašomosios mašinėlės išliko mechaninės beveik šimtmetį, o mašinininkai įgijo tikrą fizinę jėgą, kad galėtų pakankamai stipriai spausti klavišus, kad vienu metu galėtų perbraukti kelias kopijas. XX amžiaus viduryje perėjus prie elektrinių rašomųjų mašinėlių, ypač IBM „Selectric“, atskiras besisukančias spausdinimo juosteles pakeitė viena besisukančia spausdinimo rutuliu, todėl strigimai pagaliau tapo reti ir mašinininkai galėjo dirbti greičiau, nekovodami su mašinos mechanika. Pirmą kartą ribojantis veiksnys spausdinimo greitį daugiausia buvo žmogus, o ne techninė įranga.

Tikrasis lūžis įvyko su teksto redaktoriais, o vėliau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose atsiradusiais asmeniniais kompiuteriais, kurie visiškai atsietė spausdinimą nuo popieriaus. Staiga klaida nebėra dėmė, su kuria reikia gyventi, ar puslapis, kurį reikia perrašyti, o vienas grįžtamojo klavišo atstumas. Tai pakeitė spausdinimo psichologiją tiek pat, kiek ir spausdinimo technologijas: ankstesni mašinininkai buvo mokomi būti itin atsargūs, nes klaidos buvo brangios, o kompiuterių eros mašinininkai galėjo pagrįstai pakeisti tikslumą greičiu, nes taisymas tapo beveik nemokamas. Pačios klaviatūros per visą šią pamainą išlaikė tą patį QWERTY išdėstymą – šimto metų senumo kompromisas tyliai riedėjo ant visiškai naujų mašinų.

Tada atsirado jutikliniai ekranai ir pirmą kartą per daugiau nei šimtmetį svarbus naujas įvesties metodas visiškai nepaveldėjo fizinės klaviatūros. Rašymas ant stiklo visiškai panaikina lytėjimo grįžtamąjį ryšį, priversdamas programinę įrangą kompensuoti nuspėjamuoju teksto įvedimu ir automatiniu taisymu, iš esmės dalį tikslumo problemos perkeldamas nuo pirštų algoritmui, kuris atspėja, ką turėjote omenyje. Braukimo spausdinimas dar labiau pažengė į priekį, paversdamas rašymą nuolatiniu gestu, o ne atskirų bakstelėjimų serija – tai, ką joks mechaninių rašomųjų mašinėlių kūrėjas nuo 1874 m. nebūtų galėjęs įsivaizduoti kaip rašymą.

Lengva nepastebėti viso to, kiek raumenų atminties išgyveno kiekvieną perėjimą. Įgudęs QWERTY spausdinimo mašinėlės naudotojas nuo 1950 m., perkeltas į šiandieną, galėjo atsisėsti prie modernios klaviatūros ir, kelias minutes prisitaikęs prie lengvesnio klavišų judėjimo, spausdinti taip pat meistriškai, kaip ir bet kuris kitas, mokęsis šių metų aparatine įranga. Klavišai tapo tylesni, mašinos – protingesnės, o popierius visiškai išnyko, tačiau pagrindinis įgūdis, slypintis po tuo, per pusantro amžiaus beveik nepasikeitė.